Popieþius BENEDIKTAS XVI

Kalba Bundestage

Berlynas,
2011 m. rugsëjo 22 d.

Didþiai gerbiamas Pone Federacijos Prezidente!
Pone Bundestago Prezidente!
Ponia Federaline Kanclere!
Ponia Bundesrato Prezidente!
Ponios ir Ponai Deputatai!

Man garbë ir dþiaugsmas kalbëti ðiuose iðkiliuose rûmuose – kreiptis á mano tëvynës, Vokietijos, parlamentà, demokratiðkai iðrinktà tautos atstovybæ, èia susirenkanèià darbuotis Vokietijos Federacinës Respublikos gerovës labui. Ponui Bundestago Prezidentui norëèiau padëkoti uþ kvietimà pasakyti èia kalbà, lygiai kaip ir uþ draugiðkus sveikinimo ir ávertinimo þodþius, kuriais jis mane sutiko. Šià valandà kreipiuosi á Jus, gerbiamos Ponios ir gerbiami Ponai, þinoma, ir kaip tëvynainis, visà gyvenimà neuþmirðæs savo kilmës ir neabejingai sekantis, kaip klojasi tëvynei Vokietijai. Taèiau pasakyti kalbos pakviestas buvau kaip popieþius, kaip Romos vyskupas, kuriam tenka aukðèiausia atsakomybë uþ katalikiðkà krikðèionijà. Taip Jûs pripaþástate vaidmená, kurá Šventasis Sostas kaip partneris atlieka tautø ir valstybiø bendrijoje. Vadovaudamasis ðia savo tarptautine atsakomybe, norëèiau pateikti Jums keletà minèiø apie laisvos teisinës valstybës pagrindus.

Savo svarstymus apie teisës pagrindus leiskite pradëti nedidele istorija ið Šventojo Raðto. Pirmojoje Karaliø knygoje pasakojama, kad Dievas þengianèiam á sostà jaunajam karaliui Saliamonui leido praðyti, ko nori. Ko praðys jaunasis valdovas tà akimirkà? Sëkmës, turto, ilgo gyvenimo, prieðø sunaikinimo? Jis nepraðo në vieno ið ðiø dalykø. Saliamonas praðo: „Suteik savo tarnui imlià ðirdá, kad galëtø valdyti savo tautà ir suprastø, kas gera ir kas pikta“ (1 Kar 3, 9). Šiuo Biblijos pasakojimu norima pasakyti, kas galiausiai turëtø rûpëti politikui. Jo svarbiausias matas ir jo kaip politiko darbo pagrindas neturëtø bûti sëkmë ir juolab materialinë nauda. Politika privalo dëti pastangas dël teisingumo ir per tai kurti pamatines prielaidas taikai. Politikas, þinoma, sieks sëkmës, be kurios apskritai neturës politinës veiklos galimybës. Taèiau sëkmë svarba nusileidþia teisingumo matui, pasiryþimui ágyvendinti teisæ ir teisës supratimui. Sëkmë taip pat gali bûti pagunda ir per tai atverti kelià teisës klastojimui, teisingumo griovimui. „Atimk teisæ – ir tada valstybë bus ne kas kita, kaip didelë plëðikø gauja“, – kartà yra pasakæs ðventasis Augustinas (1). Mes, vokieèiai, ið savo patirties þinome, kad tai nëra tuðti þodþiai. Mes iðgyvenome tai, kad galia buvo atsieta nuo teisës, kad galia stojo prieð teisæ, trypë teisæ, o valstybë virto teisës griovimo árankiu – labai gerai organizuota plëðikø gauja, galëjusia kelti grësmæ visam pasauliui ir nuvesti já ant bedugnës kraðto. Tarnauti teisei ir gintis nuo neteisës buvo ir yra pagrindinë politiko uþduotis. Istorinæ valandà, kai þmogui atiteko ligi tol neásivaizduojama galia, ði uþduotis kaip niekada svarbi. Þmogus gali sugriauti pasaulá. Gali manipuliuoti pats savimi. Gali, taip sakant, gaminti þmones ir þmones atskirti nuo þmogiðkosios bûties. Kaip paþástame, kas yra teisinga? Kaip galime skirti, kas gera ir kas bloga, kas tikrai teisinga ir kas atrodo teisinga? Saliamono praðymas tebëra esminis klausimas ir mûsø dienø politikams bei politikai.

Didþiumai teisiðkai reguliuotinø dalykø dauguma gali bûti pakankamas kriterijus. Taèiau pamatiniams teisës klausimams, kur kalbama apie þmogaus ir þmonijos kilnumà, daugumos principo akivaizdþiai neuþtenka: teisëkûroje kiekvienas atsakingas asmuo turi pats ieðkoti kriterijø, kuriais vadovautøsi. III a. didysis teologas Origenas taip pagrindë krikðèioniø prieðinimàsi tam tikroms galiojanèioms teisinëms santvarkoms: „Jei kas nors atsidurtø tarp skitø, kuriø ástatymai prieðtarauja Dievo ástatymui, ir bûtø priverstas tarp jø gyventi... tai pasielgtø labai teisingai, jei tiesos ástatymo, prieðtaraujanèio skitø ástatymams, vardu su bendraminèiais steigtø susivienijimus, nepaisydamas galiojanèiø nuostatø...“ (2).

Ákvëpti tokio ásitikinimo, pasiprieðinimo kovotojai grûmësi su naciø reþimu bei kitais totalitariniais reþimais ir taip pasitarnavo teisei bei visai þmonijai. Šiems þmonëms buvo neginèijamai akivaizdu, kad galiojanti teisë ið tikrøjø yra neteisë. Taèiau priimanèiam sprendimus demokratijos politikui klausimas, kas atitinka tiesos ástatymà, kas ið tiesø teisinga ir gali tapti ástatymu, nëra toks aiðkus. Tai, kas antropologiniø klausimø atþvilgiu yra teisinga ir galëtø tapti galiojanèia teise, jokiu bûdu nëra tiesiog akivaizdu. Á klausimà, kaip paþinti tai, kas tikrai teisinga, idant bûtø galima tarnauti teisingumui leidþiant ástatymus, niekada nebuvo paprasta atsakyti, o ðiandien, taip iðsiplëtojus paþinimui ir gebëjimui, jis tapo daugkart sunkesnis.

Kaip paþástama tai, kas teisinga? Istorijoje teisës nuostatai kone visada bûdavo grindþiami religija: kas tarp þmoniø teisinga, nusprendþiama þvelgiant á dievybæ. Prieðingai negu kitos didþiosios religijos, krikðèionybë valstybei ir visuomenei niekada nepateikë apreikðtosios teisës, ið Apreiðkimo kylanèios teisinës tvarkos. Vietoj to kaip tikruosius teisës ðaltinius ji nurodë prigimtá ir protà – objektyvaus ir subjektyvaus proto dermæ, suponuojanèià, þinoma, tai, kad abiejø plotmiø pagrindas yra kûrybinis Dievo protas. Tad krikðèioniø teologai prisidëjo prie filosofinio ir juridinio sàjûdþio, atsiradusio II a. prieð Kristø. II ikikrikðèioniðkojo ðimtmeèio pirmojoje pusëje stoikø filosofø iðrutuliota socialinë prigimtinë teisë susitiko su atsakingais Romos teisës mokytojais (3). Ið ðio sàlyèio gimë Vakarø teisës kultûra, turëjusi ir turinti esminæ reikðmæ þmonijos teisinei kultûrai. Ið tokios teisës ir filosofijos ikikrikðèioniðkos sàsajos kelias per krikðèioniðkuosius viduramþius veda á teisës plëtotæ Apðvietos laikotarpiu ir iki pat Þmogaus teisiø deklaracijos bei mûsø vokiðkojo pagrindinio ástatymo, kuriuo mûsø tauta 1949 m. iðpaþino „nepaþeidþiamas ir neatimamas teises kaip bet kurios þmoniø bendruomenës, taikos ir teisingumo pasaulyje pagrindà“.

Teisës ir humaniðkumo plëtrai esminæ reikðmæ turëjo tai, kad krikðèioniø teologai, atmesdami politeizmo reikalautà religinæ teisæ, stojo filosofijos pusën, paskelbë, jog visiems galiojantis teisës ðaltinis yra tarpusavyje susijæ protas ir prigimtis. Toká þingsná Paulius jau yra þengæs Laiðke romieèiams, sakydamas: „Kai jokio ástatymo neturintys pagonys ið prigimties vykdo ástatymo reikalavimus, tada jie <...> yra patys sau ástatymas. Jie árodo, kad ástatymo reikalavimai áraðyti jø ðirdyse, ir tai liudija jø sàþinë...“ (Rom 2, 14 ir t.). Èia iðnyra dvi pagrindinës sàvokos – prigimtis ir sàþinë, kuri yra ne kas kita, kaip Saliamono imli ðirdis, bûties kalbai atsivëræs protas. Apðvietos, Þmogaus teisiø deklaracijos po Antrojo pasaulinio karo ir mûsø pagrindinio ástatymo sukûrimo laikotarpiu ástatymø leidimo pagrindø klausimas atrodë iðaiðkintas, o per pastaràjà pusæ amþiaus padëtis dramatiðkai pakito. Prigimtinës teisës idëja ðiandien laikoma ypatingu katalikø mokymu, kurio uþ katalikiðkosios erdvës ribø neverta aptarinëti, todël ðiandien beveik gëdijamasi apskritai apie tai uþsiminti. Glaustai norëèiau paaiðkinti, kaip tokia padëtis atsirado. Pirmiausia esmingai svarbi yra iðtara, kad tarp bûties ir privalëjimo þioji neáveikiama bedugnë. Ið bûties negali iðplaukti privalëjimas, nes tai yra dvi visiðkai skirtingos plotmës. To prieþastis – ðiandien kone visuotinai pripaþástama pozityvistinë gamtos samprata. Jei gamta – tariant H. Kelseno þodþiais – laikoma „prieþasties ir padarinio ryðiu vienas su kitu susaistytø bûties faktø agregatu“, tai ið jos iðties negali kilti koks nors etinis nurodymas (4). Pozityvistinë gamtos sàvoka, suprantanti gamtà vien funkciðkai, lygiai taip, kaip jà paþásta gamtamokslis, negali nutiesti tilto á etosà ir teisæ, mat vëlgi reikalauja tik funkciniø atsakymø. Tas pat pasakytina apie pozityvistinæ, daugelio vienintele moksliðka laikomà proto sampratà. Ko neámanoma verifikuoti ar falsifikuoti, tas nepriklauso proto srièiai grieþtàja prasme. Todël etosas ir religija priskirtini subjektyviai erdvei ir iðkrenta ið proto srities grieþtàja ðio þodþio prasme. Kur vieðpatauja vien pozityvistinis protas – o taip daþniausiai yra mûsø vieðojoje sàmonëje, – ten negalioja klasikiniai etoso ir teisës paþinimo ðaltiniai. Tai dramatiðka padëtis, ji turi rûpëti visiems ir bûti vieðai aptariama, – tam primygtinai pakviesti ir yra pagrindinis ðios kalbos tikslas.

Pozityvistinë gamtos ir proto samprata, visa pozityvistinë pasaulëþiûra yra svarbi þmogaus paþinimo ir gebëjimo dalis, kurios jokiu bûdu nevalia atsisakyti. Bet kaip visuma tai nëra kultûra, atitinkanti þmogaus bûtá visu jos platumu ir tai bûèiai pakankama. Pozityvistinis protas, laikantis save vienintele pakankama kultûra ir visà kità kultûrinæ tikrovæ iðtremiantis á subkultûros lygmená, sumenkina þmogø, negana to, kelia grësmæ jo þmogiðkumui. Sakau tai, kaip tik turëdamas prieð akis Europà, kur platûs sluoksniai mëgina tik pozityvizmà pripaþinti bendra kultûra ir bendru teisëkûros pagrindu, visas kitas mûsø kultûros áþvalgas ir vertybes iðvarydami á subkultûros lygmená. Todël Europa kitø pasaulio kultûrø atþvilgiu nustumiama á bekultûriðkumo bûklæ ir sykiu kurstomi ekstremistiniai bei radikalûs sàjûdþiai. Iðskirtiniu save skelbiantis pozityvistinis protas, nepajëgiantis nieko daugiau suvokti, iðskyrus funkcionalumà, primena belangius betoninius statinius, kuriuose klimatà ir ðviesà susikuriame patys, nei vieno, nei kito nebetrokðdami gauti ið plataus Dievo pasaulio. Ir kartu negalime nuo savæs nuslëpti, kad ðiame paèiø pasidirbintame pasaulyje tylomis semiame ið Dievo atsargø, kurias perdirbame á savo gaminius. Bûtina vël atlapoti langus, vël iðvysti pasaulio platybæ, dangø ir þemæ ir iðmokti visa tuo tinkamai naudotis.

Bet kaip tai padaryti? Kaip surasti kelià á platybæ, visumà? Kaip protui ið naujo susigràþinti savo didybæ nenuslystant á iracionalybæ? Kaip vël galëtø atsiskleisti gamtos tikroji giluma, jos reikalavimai ir nurodymai? Priminsiu vienà nesenos politinës istorijos raidà, vildamasis, jog nebûsiu klaidingai suprastas ir nesukelsiu pernelyg vienaðaliðkos polemikos. Sakyèiau, kad ekologinio sàjûdþio Vokietijos politikoje nuo aðtuntojo deðimtmeèio pasirodymas, nors ir neatlapojo langø, vis dëlto buvo ir yra ðauksmas ákvëpti ðvieþio oro. To ðauksmo nevalia nuleisti negirdom ar nustumti á ðalá, nors jame glûdi per daug to, kas iracionalu. Jauni þmonës suvokë, kad mûsø elgesyje su aplinka yra kaþkas negera. Kad materija yra ne tik medþiaga mums daryti ið jos, kà norime, bet kad Þemë savaip irgi ori ir privalome paisyti jos nurodymø. Tikriausiai aiðku, að èia nevarau propagandos tam tikros politinës partijos naudai – jokiu bûdu. Kai mûsø elgesys su tikrove kaþkuo netikæs, visi turime rimtai viskà apgalvoti ir në vienas negalime iðvengti klausimo, kokie mûsø kultûros pagrindai. Leiskite man dar akimirkà likti prie ðios temos. Ekologijos reikðmë ðiandien neginèijama. Visiems bûtina ásiklausyti á gamtos kalbà ir atitinkamai atsakyti. Bet að primygtinai norëèiau paliesti vienà aspektà, kaip ir anksèiau – taip man atrodo – pasiliekantá uþ borto: egzistuoja ir þmogaus ekologija. Þmogus irgi turi prigimtá, kurios turi paisyti ir kuria negali manipuliuoti, kaip nori. Þmogus yra ne tik save kurianti laisvë. Þmogus savæs nesukuria. Jis yra dvasia ir valia, bet taip pat yra prigimtis, o þmogaus valia bûna teisinga tik tada, kai jis paiso prigimties, girdi jà ir save priima kaip toká, koks yra ir kokio jis savæs nesukûrë. Bûtent taip, ir tik taip, ágyvendinama tikroji þmogaus laisvë.

Gráþkime prie pagrindiniø gamtos ir proto sàvokø, nuo kuriø pradëjome. Didysis teisinio pozityvizmo teoretikas Kelsenas, sulaukæs 84 metø, 1965-aisiais atsisakë bûties ir privalëjimo dualizmo. (Mane guodþia, kad turint 84 metus, akivaizdu, dar galima protingai màstyti.) Iki tol jis teigë, jog normos gali kilti tik ið valios. Vadinasi, gamtoje normos galinèios glûdëti – priduria jis – tik tada, kai kokia nors valia ðias normas yra á jà ádëjusi. Tai vëlgi – teigia jis – suponuotø Dievà Kûrëjà, kurio valia kartu ásiliejo á gamtà. „Diskutuoti, ar toks tikëjimas teisingas, visiðkai beprasmiðka“, – atkreipia dëmesá jis (5). Tikrai? – norëèiau paklausti. Ar tikrai beprasmiðka apmàstyti, ar objektyvus protas, kuris rodosi gamtoje, nesuponuoja kûrybinio proto, Creator Spiritus?

Èia mums á pagalbà turëtø ateiti kultûrinis Europos paveldas. Ið ásitikinimo, kad yra Dievas Kûrëjas, buvo iðrutuliota þmogaus teisiø idëja, visø þmoniø lygybës teisës poþiûriu idëja, kiekvieno þmogaus þmogiðkojo kilnumo nelieèiamumo suvokimas ir þinojimas, kad þmonës atsakingi uþ savo veiksmus. Šios proto áþvalgos sudaro mûsø kultûrinæ atmintá. Jà ignoruoti ar laikyti vien praeitimi reikðtø nurëþti dalá mûsø visos kultûros ir suardyti jos vientisà visybæ. Europos kultûra radosi ið Jeruzalës, Atënø ir Romos susitikimo – ið Izraelio tikëjimo á Dievà, graikø filosofinio proto ir Romos teisinio màstymo susitikimo. Šis trilypis susitikimas sudaro vidinæ Europos tapatybæ. Suvokdama þmogaus atsakomybæ Dievui ir pripaþindama nelieèiamà þmogaus, kiekvieno þmogaus, kilnumà, Europos kultûra nustatë teisës matus, kuriuos apginti yra mûsø ðios istorinës valandos uþduotis.

Jaunajam karaliui Saliamonui, perimant tarnybà, buvo leista papraðyti, ko jis nori. Kaip bûtø, jei mums, ðiandieniams ástatymø leidëjams, bûtø leista papraðyti? Ko praðytume? Manau ir ðiandien negalëtume trokðti nieko kita, kaip tik imlios ðirdies – gebëjimo skirti, kas gera ir kas bloga, ir taip steigti tikràjà teisæ, tarnauti teisingumui ir taikai. Dëkoju Jums uþ dëmesá!

Nuorodos

(1) De civitate Dei, IV, 4, 1.
(2) Contra Celsum GCS Orig. 428 (Koetschau); plg. A. Fürst. Monotheismus und Monarchie. Zum Zusammenhang von Heil und Herrschaft in der Antike. In: Theol. Phil. 81 (2006), 321–338; citata p. 336; taip pat plg. J. Ratzinger. Die Einheit der Nationen. Eine Vision der Kirchenväter. Salzburg – München 1971, 60.
(3) Plg. W. Waldstein. Ins Herz geschrieben. Das Naturrecht als Fundament einer menschlichen Gesellschaft. Augsburg 2010, 11 ff.; 31–61.
(4) Waldstein, op. cit., 15–21.
(5) Cituojama pagal Waldstein, op. cit., 19.
___________________________________

© Vertë „Baþnyèios þinios“ 2011 m. Nr. 16